Antanas Obcarskas

SONY DSCGimė 1958 m. Zapyškyje (Kauno r.).

1982 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija).

Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 1993 m. – dailininkų grupės „Angis” narys.

Nuo 2011m. Vokietijos menininkų sąjungos “Focus Europa” narys.

Dailės parodose dalyvauja nuo 1982 m.

Surengė individualias parodas: Kaune, Palangoje, Vilniuje (1988, 1992, 1998, 2000, 2004, 2005, 2007, 2009), Lenkijoje (Varšuva, 2004), Olandijoje (1995, 1997), Vokietijoje (1990, 1993, 1998, 2007), Portugalijoje (2010) ir kt.: dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Kinijoje, Indijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Norvegijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didž. Britanijoje, Ispanijoje. Pastaraisiais metais, laimėjęs atranką, dalyvavo“ NordArt 2014″ bei 6-oje Pekino bienalėje 2015.

Pelnė apdovanojimų, stipendijų: 1993 m. – Lippės apskrities kultūros instituto stipendija (Švalenbergas, Vokietija), 1997 m. – Lietuvos kultūros ir meno aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija, 1997 m. – Pollock–Krasner fondo stipendija (Niujorkas, JAV), 2000 ir 2002 m.  – Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir  Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus apdovanojimas už kūrinius parodoje „Geriausias metų kūrinys“, 2005 m. – Kultūros ministerijos individuali valstybės stipendija, 2013 m. parodos ”Spalva-Nuotaika-Simbolis” Galerijoje “Balta” Grand Prix, 2014 m. Lietuvos Kultūros Tarybos individuali valstybės stipendija kultūros ir meno kūrėjams ir Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir meno stipendija.

Dailininko kūrinių turi įsigiję Lietuvos Dailės muziejus (Vilnius), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), Modernaus meno centras (Vilnius), Lippės krašto savivaldybė, Detmoldas (Vokietija), Emschertal – Museum, Herne  (Vokietija), Museum Okręgowe w Nowym Sączu (Lenkija), Das Kleine Museum – Kultur auf der Peunt, Weissenstadt (Vokietija), taip pat organizacijos bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Menotyrininkės Kristina Stančienės mintys apie Antano Obcarsko kūrybą:

Tarp racionalumo ir ekspresijos, sakralumo ir chuliganizmo… 

Antano Obcarsko plačiai pristatinėti nereikia – vienas žinomiausių viduriniosios kartos lietuvių menininkų, garsiosios  grupės „Angis“  narys, yra surengęs arti dvidešimties personalinių parodų, dalyvavęs daugybėje grupinių ekspozicijų, konceptualių projektų Lietuvoje ir užsienyje.

Parodoje  pristatoma  tik viena įvairios  ir stilistiškai margos menininko kūrybos dalis – molbertinė tapyba. Tačiau akivaizdu – net ir iš pirmo žvilgsnio priešingus ir nesuderinamus A.Obcarsko kūrybos polius visad jungia tam tikri nusistovėję išraiškos ir pasaulėvaizdžio principai. O tai liudija kūrybinę dailininko brandą, gebėjimą savo intencijas redukuoti iki aiškios, paveikios formos.

Kita vertus, tai menininkas, kurio išraiškos įvairovė nuolat bando žiūrovo budrumą, nesileidžia įspraudžiama į  vieningo kanono rėmus. Seniai atradęs  atpažįstamą braižą, jis nuolat eksperimentuoja ir ieško. Sukūręs sakralią, išmintimi ir tyla alsuojančią instaliaciją „Dangus“ (1996), praėjus dešimtečiui, A. Obcarskas pristato (auto)ironišką, kiek chuliganišką fotografijų ciklą – vaizdelius iš žymiausių muziejų ir galerijų tualetų („Europos galerijų WC: Personalinis tyrimas“, 2007). Griežtų, racionalių optinio meno, geometrinių formų kūrėjas čia pat tapo ir emocijų pliūpsniais žaižaruojančias kompozicijas. Tačiau vienoje iš savo instaliacijų, visai nepoetiškai, tarsi kokį santechniką ar statybininką, grubiai ragina tariamą menininką – „Baigęs meno darbus, susirink šiukšles, urode“ (2003 )… Taigi, A. Obcarsko kūriniai savitai balansuoja tarp konceptualios raiškos, objektų dailės, optinio meno, akcijų, performansų, fotografijos, ir klasikinės gesto tapybos. Pastaraisiais metais menininkas gilinasi ir į kitų šiuolaikinių medijų specifiką; prisiminkime kad ir A.Obcarsko videoinstaliaciją, skirtą legendiniam  Kauno tapytojui Alfonsui Vilpišauskui, kurį Vilniaus žiūrovai matė grupės „Angis“ parodoje „UPS – Urgentum Praecipitatum Sulfur“, 2008 m. surengtoje „Vartų“ galerijoje. 

Apie A.Obcarsko tapybą sunku kalbėti neatsigręžiant į XX a. I –osios pusės lietuvių dailės tradicijas,  Kauno tapytojų – Rimvido Jankausko – Kampo (1957 – 1993), Alfonso Vilpišausko, Arūno Vaitkūno ( 1956 – 2005), ir, žinoma, grupės „Angis“ kūrybos trajektorijas. Prisminkime  kad ir minėtą „Angies“ parodą „Vartų“ galerijoje, kurioje grupės menininkai mėgino ne tik tradicines ekspresionistinės, bet ir konceptualios, šiuolaikinių medijų raiškos taktikas. Galima sakyti, kad „Angis“ šiandien viena koja skuba konceptualiam menui įkandin, tačiau kita tebėra stipriai įklimpusi į „Ars“, gestiškosios  dailės variacijas, kurios iš esmės labiau šliejasi prie modernizmo reiškinių.  Sunku būtų šį ryšį nuneigti, žvelgiant į bet kurio grupės nario darbus – Henriko Čerapo, grupės patriarchu  vadinamo Alfonso Vilpišausko, ar jos lyderio Jono Gasiūno. Panašiai yra ir Antano Obcarsko kūrybos atveju. Kalbant apie A.Obcarsko tapybą ir daugelį kitų raiškos formų, kūrinio visuma čia dažniausiai atrodo tarsi skaidrus, išgrynintas pasakojimas, kuriame ekspresyvumas, emocionalumas ir racionalumas koegzistuoja, papildo vienas kitą.

Tačiau grįžkime prie A. Obcarsko tapybos parodos. Nors minėjau, kad čia matome tik vieną menininko kūrybos dalį, tačiau joje ryškėja ir tam tikri jo braižą apibendrinantys  ypatumai. Žvelgiant iš plataus ir įvairaus A. Obcarsko kūrybos konteksto perspektyvos, šioje parodoje  pristatoma bene nuosaikiausia jos dalis – molbertinė tapyba, atspindinti pastarųjų metų menininko idėjų ir išraiškos formų raidą. Galima teigti, kad tai dar viena gyvybingosios lietuvių dailės tradicijos – gestiškos, ekspresyviosios tapybos variacija. Puikiai išmanantis konceptualias idėjų meno strategijas, šį kartą menininkas tik simboliškai suvienija kūrinius formato apibrėžtimi, ragindamas atsiduoti „neapskaičiuotos“, jausmingos tapybos žavesiui.

Nors nemažai čia eksponuojamų kūrinių įkvėpti „natūros“, t.y. peizažo, jo kaitos ir nuotaikų, menininkas juose dažniausiai operuoja abstrakčiais ar stipriai apibendrintais vaizdiniais. Menotyrininkas Jonas Valatkevičius yra rašęs, kad tradicinės dailės, taigi, ir tapybos kontekste, geru kūriniu laikytume tą, kuriame turinys ir forma taip sėkmingai suklijuoti, kad virsta vienas kitu, ir atvirkščiai. Arba specifinė tapybos kalba yra tokia įtaigi, kad turinio tradicine prasme čia nė nebereikia. Kūrinio turiniu tampa tai, kas vyksta tarp tos jo įgimtosios kalbos dalių… A.Obcarskas yra pasiekęs tokį tapybinės brandos laipsnį, kad taip pat gali puikiai išsiversti be literatūros, aiškaus naratyvo. Formos ir koloritas, sodri tekstūra ir jų santykiai, deriniai ir disonansai čia kalba patys už save.   Plastiniu, estetiniu vieningumu ir subtiliais nuotaikų, poteksčių sąryšiais menininko tapyboje itin  išsiskiria 2009 m. sukurta „pilkoji“ kolekcija, kurioje dominuoja pilkšvų atspalvių koloritas, abstrakčios ir kampuotos, griežtokos formos. Čia, kaip ir kitose A. Obcarsko drobėse, itin svarbi ir pastozinė dažo tekstūra, kuri paprastai veikia išvien su koloritu ir ekspresyvia tapybos maniera. Ankstesniuose dailininko kūriniuose  pastebima minkštesnė,  aptakesnė tapysena, ryškesnių spalvų dermės. „Pilkojoje“ serijoje  abstrakčios, geometrizuotos, griežtokos formos ir jų susidūrimai, nors ir atitolę nuo tikrovės pavidalų,  iš tolo primena galingą, nepermaldaujamą ir amžiną  gamtos fenomenų būvį… Galbūt – ledo sangrūdą pavasarėjančioje upėje, ar  kažkur laukuose stūksančius akmenis, kupinus vidinės jėgos ir ramybės… Tai racionalumo ir atviro jausmo, logikos ir pulsuojančio temperamento jungtis, kuri lakoniškai nusako visos menininko kūrybos esmę. Racionalumu šiuose kūriniuose dvelkia ir griežta, lakoniška kompozicijų formato riba  – tarsi tam tikrų užtvarų, sienų metafora,  kurios susikuriamos, norint nepaskęsti linijų, potėpių chaose, išlaikyti kritišką ir aiškų žvilgsnį į mus supančią realybę.